logo
Nuomonė

Nuo ko prasideda Tautos vienybė?

Šį kartą norėčiau plačiau panagrinėti solidarumo sąvoką. Visi esame šį žodį girdėję. Vieniems jis asocijuojasi su lenkų profesinė sąjunga, 1980 m. inicijavusią streikus, davusius pradžią visuomeniniams, vėliau – ir politiniams judėjimams, pakeitusiems politinę santvarką ir galų gale išsprogdinusiems Sovietų Sąjungos pamatus 1989 m. Kitiems tai atjautos, pagalbos ar supratimo sinonimas. Tretiems tai vienybės ir išgyvenimo simbolis. Juk tik solidarios bendruomenės ar tautos lengviau pakelia įvairias krizes ar negandas, lengviau išsikelia sau tikslus ir juos įgyvendina.

     Profesoriaus Aloyzas Sakalas teigia, kad tautos solidarumui reikalingos bent trys sąvokos: maža socialinė atskirtis, socialinis teisingumas ir nuolatinis valdžios dialogas su visuomene. Ką manote Jūs? Gal kam priminė Tomo Moro „Utopiją“? Gal? Bet juk Tomas Moras rašė apie idealios, neįgyvendinamos santvarkos projektą, neįvykdomą, nerealų sumanymą. Esame savo valstybės šeimininkai, atgavę nepriklausomybę prieš 21 metus, bet ar tikrai jaučiamės šeimininkai? Keikiam, skundžiam, niekinam savo valstybę. Gal daugiau valdžią, nes daugumai žmonių valdžia asocijuojasi su valstybe.

    Mums sunku suprasti, kad išrinkti politikai yra paprasčiausias mūsų visuomenės veidrodis. Kokia visuomenė, tokia ir valdžia. Nėra ir nebus idealios visuomenės, kaip ir nebus idealios valdžios. Žmonėms niekuomet valdžia nebus gera, taip nebūna! Bet kas atsitiktų, jei politikai visų pirma galvotų ne apie save, o apie visuomenę, Tautą? Būtų reiklūs sau ir atskaitingi žmonėms? Užsibrėžtų strateginius tikslus ir jų įnirtingai siektų, įtikintų visuomenę dėl jų reikalingumo ir neišvengiamumo. Naujausių laikų Lietuvos istorijoje yra buvę tokių epizodų. Mes, o daugiau mūsų tėvai, tetos ir dėdės kovojo dėl nepriklausomybės atgavimo – buvome be galo solidarūs, nes turėjome tikslą ir jo siekėme. Įsirašėme į pasaulio istorijos metraščius, kaip dainuojančios revoliucijos šaukliai.

     Po nepriklausomybės atgavimo nacionaliniu susitarimu buvo tapusi ir integracija į Euroatlantines struktūras. Turėjome aiškią kryptį, ja ėjome ir galų gale pasiekėme rezultatus. O ar dabar turime aiškią, drąsią ir veržlią kryptį? Aš bent jau jos nematau. Matau tik kaip mano klasiokai, draugai ir kaimynai masiškai evakuojasi iš Lietuvos, baigę universitetus darinėja žuvį Norvegijos fabrikuose ar plauna indus Airijos baruose. Kam kuriamos tokios strategijos, kaip Lietuva 2030?  Kad pradūlytų biurokratų stalčiuose? Kol nebus drąsių svajonių ir aiškių nacionalinių tikslų, tol nieko ir nebus.

    Visų pirma pradėkime nuo savęs. Nuo to, kas yra vadinama solidarumu. Prieš kiekvienų metų rugsėjį stoviu ir stovėsiu Maximose ir toliau raginsiu paremti nepasiturinčių Panevėžio bei rajono šeimų moksleivius „Būk pirmūnas“ socialinės akcijos metu. Kol bus žmonių, kuriems nėra svetimas solidarumas, tol matysiu prasmę kabintis į gyvenimą čia, Lietuvoje. Kol bus tokių šeimų, kaip krekenaviečiai Morkūnai, kurie paaugus vaikui neskuba pardavinėti apynaujo vežimėlio, o ieško, kam galėtų jį padovanoti (šią savaitę jis buvo padovanotas daugiavaikei šeimai iš Vadoklių), tol gyvensiu ir kabinsiuos į gyvenimą čia, Lietuvoje. Kol bus tokių politikų, kuriems socialinis teisingumas, demokratija ir žmogus labiau rūpės nei asmeninė gerovė, tol ir aš būsiu čia…

 

Domas Petrulis,

Panevėžio rajono savivaldybės Tarybos narys