logo
Paminėjome A. Brazausko 85-ąsias gimimo metines

Rugsėjo 22 dieną prezidentui, ilgamečiam mūsų partijos pirmininkui Algirdui Brazauskui būtų sukakę 85-eri metai. Ta proga mes, devyni rajono bičiuliai, aplankėme jo kapą, padėjome gėles. Dalyvavome Mokslų akademijoje vykusioje  konferencijoje – minėjime, skirtoje jo atminimui. Įdomius pranešimus skaitė politologai A. Krupavičius ir L. Bielinis, prisiminimais dalijosi buvę jo bendražygiai, jo Vyriausybės nariai, apie dieduką nuoširdžai kalbėjo  anūkė Gustė, brolis Gerardas ir kiti.

 

Tai buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas, už kurį tiesioginiuose rinkimuose balsavo 1,2 mln. žmonių. Tokio skaičiaus rinkėjų balsų nesurinko nė vienas po jo rinkimuose dalyvavęs prezidentas. Tai buvo vienas populiariausių nepriklausomybės metų politikų, o gyventojai neužmiršo jo valdymo metų, tuo laikotarpiu stabilizuotos ekonomikos ir politinės padėties. Šią vasarą paskelbtoje visuomenės nuomonės apklausoje Lietuvos gyventojai teigė, jog labiausiai vertina būtent A. Brazausko indėlį šiuolaikinės Lietuvos valstybei. Tai buvo vienintelis politikas Lietuvos istorijoje, užėmęs visus svarbiausius valstybės postus: Seimo pirmininko, prezidento, ministro pirmininko.

 Tai buvo ,,širdžių prezidentas”. Jį  nuoširdžiai gerbė ir mylėjo žmonės, tikėjo juo. Kiekvienas Lietuvos žmogus, turėjęs galimybę nors kiek artimiau pabendrauti su juo, tą pasakytų. Man teko garbė dalyvauti suvažiavime, kai Lietuvos Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Maskvos, matyti jo tvirtumą šiuo klausimu – sėdint prezidiume girdėjau jo pokalbį su M. Gorbačiovu ir tvirtą atsakymą: ,,Mes taip nusprendėme ir nuomonės nekeisime”. Dvejis metus buvau partijos prezidiumo narė, iš arti mačiau jo nuoširdų ir paprastą bendravimą su bičiuliais, rūpestį visais Lietuvos ekonominiais-socialiniais klausimais, partijos įtakos ir jos autoriteto didinimo reikalais ir kt. Neužmirštami pabendravimai prie arbatos puodelio po prezidiumo posėdžių. Jo dėmesingumas, nuoširdumas. Su juo galėjai pasikalbėti apie viską. Pastebėdavo mūsų, moterų, gražesnį rūbą, papuošalus (vieną tokį laikau irgi ,,istoriniu”, jo pastebėtą ir pagirtą). 

Jo mirtį skaudžiai išgyveno didžioji dalis tautos. Pamenu savo mamą, mirusią tais pačiais, 2010-aisiais, po dvejų savaičių nuo A. Brazausko mirties. Tąkart ji gulėjo ligoninėje po kojos lūžio. Žinoma, negalėjo matyti šiai iškiliai asmenybei skirtų televizijos laidų, sukurtų filmų, skaityti spaudos rašinių ir kt.

 Sakau, surinkau visą aplanką spaudos medžiagos apie jį. Galėsianti paskaityti, o televizija rodytas laidas pakartos.Matau jos žilą galvą ant pagalvės. Ir matau abipus galvos, ties akimis, besiplečiančias nuo ašarų dvi dėmes. Ašaros srūva, o ji šnibžda:

     " – Man taip jo gaila…"

Manau, tokius jausmus tomis dienomis, o ir šiandien, jį prisimindamas, išgyvena ne vienas Lietuvos žmogus.

 

 

 

 

Palmira Liolienė